Kodėl perėjome prie FSRS

Kiekviena intervalinio kartojimo sistema atsako į vieną klausimą: kada tai turėčiau pamatyti vėl?

Atsakius teisingai, kiekvieną elementą pakartojate kaip tik prieš jį pamiršdami — didžiausias įsiminimas už mažiausią laiką. Suklydus į vieną pusę, valandas gaišite kartodami tai, ką jau mokate. Suklydus į kitą — medžiagą pamiršite dar prieš jai sugrįžtant.

Maždaug keturiasdešimt metų dauguma programų į šį klausimą atsakinėjo to paties devintojo dešimtmečio algoritmo atmainomis. pimReader dabar naudoja FSRS, ir skirtumą verta paaiškinti.

Senasis būdas: viena kreivė viskam

Klasikiniai planuokliai veikia maždaug taip: atsakėte teisingai — intervalas padauginamas iš fiksuoto koeficiento. Suklydote — viskas nuo pradžių. Kiekviena kortelė turi „lengvumo“ skaičių, kuris svyruoja aukštyn ir žemyn.

Tai veikia. Savo laiku tai buvo tikras proveržis. Tačiau čia daroma prielaida, kuri neteisinga: kad visi jūsų elementai pamirštami vienodai.

Taip nėra. Giminiškas žodis, beveik sutampantis su jūsų gimtosios kalbos žodžiu, ir netaisyklingas veiksmažodis su keturiomis šaknies kaitomis nyksta visai skirtingai. Taikant jiems tą patį koeficientą, vienas nuolat kartojamas per dažnai, o kitas — per retai.

Klasikinis algoritmas turi ir nemalonią ydą, į kurią žmonės atsitrenkia nuolat: vieną kartą suklydus ties įsisenėjusia kortele, jos lengvumas nubaudžiamas taip smarkiai, kad niekada iki galo neatsigauna. Kortelės įstringa dažnų kartojimų liūne, nors to visai nenusipelnė. Bendruomenėje tai vadinama „lengvumo pragaru“ — pats pavadinimas rodo, kaip tai dažna.

Naujasis būdas: modelis kiekvienam elementui

FSRS — laisvasis intervalinio kartojimo planuoklis — imasi kitokio kelio. Vietoj vieno koeficiento jis kiekvienam atskiram elementui modeliuoja tris dydžius:

• Atgaminamumas — kokia tikimybė, kad prisiminsite jį būtent dabar
• Stabilumas — kaip lėtai jis nyksta, kai jau išmoktas
• Sudėtingumas — kaip sunkus būtent šis elementas būtent jums

Kiekvienas kartojimas tą modelį atnaujina. Tada planuoklis parenka intervalą, kuris kitą kartojimą nukelia į tikslinę prisiminimo tikimybę.

Praktinė pasekmė: lengvi elementai daug greičiau pasitraukia iš kelio, o tikrai sunkūs nustoja slapstytis.

Dauguma pastebi juntamai mažesnį kasdienį kartojimų krūvį prie tokio paties ar net geresnio įsiminimo. Tai ne magija — tiesiog algoritmas nebešvaisto jūsų laiko kortelėms, kurias akivaizdžiai mokate.

Ką matote iš tikrųjų

Atsivertę elementą kartojimui matote keturis mygtukus:

VĖL · SUNKU · GERAI · LENGVA

Kiekvienas turi savo intervalo užrašą — 5 min, 1 d., 2 d., 4 d. Tai ne puošmena. Būtent tai ir nutiks paspaudus, apskaičiuota šiam konkrečiam elementui ir jūsų istorijai su juo.

Manome, kad tai rodyti svarbu. Planuoklis, slepiantis savo logiką, išmoko jus spaudyti mygtukus pusiau atsitiktinai. Rodydamas pasekmę jis paskatina vertinti sąžiningai, o sąžiningi vertinimai yra vienintelė modelio įvestis. Vienas veiksmingiausių dalykų, kuriuos galite padaryti savo tvarkaraščiui, — nustoti spausti „Gerai“ ties kortelėmis, ties kuriomis iš tiesų suklupote.

Taip pat yra pažangos slankiklis, jei norite elemento būseną nustatyti tiesiogiai — naudinga, kai žinote, kad kažką mokate kur kas geriau ar prasčiau, nei šiuo metu mano algoritmas.

Ar reikia ką nors daryti?

Ne. FSRS įjungtas iš karto. Esami elementai išsaugo savo istoriją, o toliau planuojami pagal naują modelį.

Jei pimReader naudojatės jau kurį laiką, tikėkitės, kad per pirmas kelias savaites kartojimų skaičius pasikeis, kol modelis pasivys tai, ką iš tikrųjų mokate. Paprastai sumažės — prie tokio paties įsiminimo.

Svarbiausias vienas dalykas

Kad ir kokį planuoklį naudotumėte, jo įvestis — jūsų sąžiningumas.

FSRS yra geresnis pamiršimo modelis nei tai, kas buvo anksčiau, ir intervalus jis parinks geriau. Bet modeliuoti jis gali tik tuos vertinimus, kuriuos jam duodate. Spauskite Vėl, kai teko gerokai pagalvoti. Spauskite Lengva tik tada, kai atsakymas iš tikrųjų atėjo akimirksniu.

Darykite taip, ir algoritmas pasirūpins visa kita — juk būtent dėl to jis ir reikalingas.